Senoji konfederacija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Eidgenossenschaft Šveicarų respublika
De jure Šventosios Romos Imperijos dalis (iki 1648 m.)
←   ←   ← 1291 – 1798 →
Vėliava
Location of Senoji konfederacija XVIII. amžiuje
Sostinė	Nėra duomenų
Kalbos	prancūzų
Politinė struktūra	De jure Šventosios Romos Imperijos dalis (iki 1648 m.)
Era	Viduramžiai Naujieji laikai
- Trijų kantonų sąjunga	1291 m., 1291
- Prancūzų invazija	1798 m.

Senoji Šveicarijos konfederacija buvo valstybinis darinys, vėliau išsivystęs į šiuolaikinę Šveicarijos valstybę. Jo istorija sirstoma į tris laikotarpius: Trijų, Aštuonių ir Trylikos kantonų sąjungą.

Trijų kantonų sąjunga (1291-1353)

Po Rudolfo I Habsburgo mirties, tikėdamiesi paveldėjimo sukeltos netvarkos 1291 m. rugpjūčio mėn. Uri, Šviuco ir Untervaldeno kantonai (vadinamieji „pirmieji kantonai“) sudarė gynybinę sutartį. Tokios gynybinės sąjungos tuomet buvo gana dažnos. Dabartinėje Šveicarijos teritorijoje seniausia sąjunga prieš valdovus sudaryta 1182 m., kai Blenio ir Léventine slėnių bendruomenės dabartiniame Ticino sudarė sąjungą prieš di Torre dinastiją. Iš šių laikų kilusios legendos apie Vilį Telį.

Pirmųjų kantonų sąjunga sutvirtinta Federacinėje Chartijoje, dokumente, kuris greičiausiai sudarytas jau po įvykusio fakto, XIV amžiuje. Nuo 1899 m. sutarties sudarymo diena rugpjūčio 1 d. minima kaip nacionalinė Šveicarijos šventė.

1315 m. Austrijos kunigaikštis Leopoldas dviem kolonomis įsiveržė į konfederaciją. Pirma kolona susidūrė su valstiečių armija Morgarteno mūšyje lapkričio 15 d. ir jį pralaimėjo. Antroji kolona, judėjusi Untervaldeno link pasitraukė be mūšio. Po šios pergalės konfederacijos nariai atnaujino savo sąjungą pasirašydami Brunnen sutartį 1315 m. gruodžio 9 d. Sudaryta vokiečių kalba ši sutartis galiojo iki pat Helvetijos Respublikos įkūrimo 1798 m.

1339 m. Laupeno mūšis tarp šveicarų ir Savojos kunigaikščių

Pergalė 1315 m. Morgarteno mūšyje faktiškai reiškė nepriklausomybės iškovojimą iš Habsburgų. Siekdama išsaugoti savo nepriklausomybę nuo Habsburgų 1332 m. prie konfederacijos prisijungė Liucerna, 1351 m. Ciurichas. Siekdamas išvengti Habsburgų spaudimo narystės konfederacijoje siekė ir Glarusas, tačiau 1352 m. jis tapo tik antrarūšiu sąjungos nariu.

Cugas (Zug) po Ciūricho įstojimo į konfederaciją tapo jai didele kliūtimi. Pats Cugo miestas buvo nusiteikęs už Habsburgus, o jo apylinkės prijautė konfederacijai. Po apsiausties Cugas buvo užimtas ir 1352 m. Zugo miestas ir apylinkės priimtos į konfederaciją.

1353 m. prie konfederacijos prisijungė Berno miestas.

Aštuonių kantonų konfederacija (1353-1481)

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Aštuonių kantonų konfederacija.

Po Berno įsijungimo 1353 m. susidarė „Senoji Sąjunga“ iš aštuonių valstybių, kuri gyvavo beveik per visą XV-tą amžių, nors Ciūrichas ir buvo išmestas iš federacijos 1440-aisiais dėl teritorinio konflikto dėl Togenburgo (Toggenburg). Habsburgai kurį laiką neatsisakė pretenzijų į maištaujančius kantonus. Du kartus jie bandė nugalėti konfederaciją ir abu kartus jiems nepavyko: 1386 m. Habsburgai pralaimėjo Sempacho mūšį, o 1388 m. Naefelso mūšį. Šios dvi pergalės konsolidavo aštuonių kantonų sąjungą ir 1393 m. buvo pasirašyta Sempacho sutartis nustačiusi įvairias elgesio normas ir konfliktų sprendimo būdus.

Po to Šveicarijos kantonai užsitikrino tam tikrą nepriklausomybę nuo vietinių feodalų, tačiau liko Šventosios Romos imperijos sudėtyje; per XV-tą amžių konfederacija plėtėsi užkariaudama kaimynines teritorijas ir sudarydama sąjungas su daugeliu kaimyninių teritorijų (Apenzell, Valis, Saint-Gall). Plėtimasis vyko ne be konfliktų: po kunigaikščio Fridrycho VII Togenburgo (Toggenburg), kuris nepaliko įpėdinių, mirties konfederacijos nariai, ypač Šviucas ir Ciūrichas susiginčyjo dėl Togenburgo dalybų. Tai sukėlė Senąjį Ciūricho karą (1449-1450).

1474-1478 m. vyko šveicarų sąjungininkų karas su Burgundijos kunigaikščiu Karoliu. Po to, kai berniečiai užėmė Burgundijai priklausantį Savojos Vaud (Waadt) miestą, Burgundijos kunigaikštis suorganizavo karinį žygį. Po Grandson apsiausties 1476 kovo 2 d. kunigaikščio kariuomenė buvo sumušta Grandson mūšyje ir priversta bėgti. Sąjungininkams atiteko milžiniškas grobis, nes tuo metu turtingiausias Europos kunigaikštis prabangos neatsisakė net ir kariniame žygyje. Po kelių mėnesių Karolis apsiautė Murteno miestą, kur 1476 birželio 22 d. jo samdinių kariuomenė buvo sumušta Murteno mūšyje. Kitais metais šveicarų sąjungininkai išvyko į pagalbą draugiškam Lotaringijos kunigaikščiui. 1477 m. sausio 5 d. Burgundijos kunigaikštis Karolis žuvo mūšyje prie Nancy.

Esminė Burgundijos karų pasekmė buvo tai, kad pergalės Grandsono ir Murteno mūšiuose paskatino Europos valdovus samdytis šveicarus į samdinių kariuomenes.

Trylikos kantonų konfederacija (1481-1798)

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Trylikos kantonų konfederacija.

Konfederacijos kantonų sėkmė lėmė jos tolesnę plėtrą. 1481 m. į konfederaciją įsijungė Fribūras ir Zoloturnas, 1501 m. - Bazelis ir Šafhauzenas, o 1513 m. - Apencelis. Taip kantonų skaičius išsiplėtė iki 13, ir toks išliko.

Be 13 pagrindinių konfederacijos vienetų, jai priklausė ir 9 asocijuotieji nariai: Bylis (nuo 1353), Nešatelis (nuo 1406), Valė (nuo 1416/17), Sankt Galeno abatija (nuo 1451), Sankt Galenas (1454), Trys lygos (nuo 1497/99), Miulhauzenas (nuo 1515), Ženeva (nuo 1519) ir Bazelio vyskupija (nuo 1579).

1648 m., po Vestfalijos taikos, Šveicarijos konfederacija de jure iškovojo nepriklausomybę nuo Šventosios Romos imperijos ir tapo suvereniu politiniu vienetu.